Komercinė paslaptis – tai informacija, kuri turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
Komercine paslaptimi negali būti informacija, kuri Lietuvos Respublikos įstatymų pripažįstama vieša informacija (pvz., Juridinių asmenų registro duomenys ir kaupiama informacija).
Kiekvienas ūkio subjektas (valdymo organas) pats sprendžia, kokią informaciją laikyti komercine paslaptimi. Ši informacija turi būti nevieša (kurią neprivaloma viešai skelbti ir nėra žinoma tretiesiems asmenims), labai svarbi (kurios praradimas būtų komerciškai žalingas) ir konkrečiai apibrėžta.
Komercinę paslaptį gali sudaryti unikalūs verslo veiklos duomenys, konkretūs gaminių gamybos metodai, technologinės naujienos, sutartys su klientais, klientų sąrašai, duomenys apie juos, sutarčių ir susitarimų objektas, atsiskaitymo tvarka ir kita informacija, kuri pagal įmonės sudarytas sutartis ar susitarimus yra laikoma konfidencialia, informacija apie įmonės darbuotojų darbo užmokestį, jo mokėjimo būdus ir tvarką ir kt.
Taigi, komercinę paslaptį sudaro informacija, kuri suteikia konkurencinį pranašumą rinkoje, ir dėl to subjektas nenori jos atskleisti konkurentams.
Norėdamas apsaugoti įmonės komercinę paslaptį, darbdavys turėtų į darbo sutartį įtraukti straipsnius dėl komercinių paslapčių apsaugos. Įmonės darbuotojai, supažindinti su komercine paslaptimi, tampa atsakingi už šios paslapties išsaugojimą, neturi teisės ją teikti ar skelbti kitiems įmonėms darbuotojams, jei tai nesusiję su šių darbuotojų darbinėmis funkcijomis, bei tretiesiems asmenims. Šią pareigą darbuotojas privalo vykdyti ne tik tiesiogiai įmonėje vykdydamas savo darbines funkcijas, bet ir laisvu nuo darbo laiku, ar net po darbo sutarties nutraukimo ar perėjus į kitas pareigas. Už šios informacijos neteisėtą atskleidimą atsako baudžiamąja, civiline, administracine ar drausmine tvarka.