Intelektinė nuosavybė (angl. intellectual property) – nematerialioji nuosavybė, kuri yra žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas, proto (intelekto, mąstymo, minties) produktas, saugomas įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma. Intelektinės nuosavybės teisė saugo išradimus, kūrybiškumą, išradingumą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnyje numatyta, jog civilinių teisių objektas, be kita ko, yra ir intelektinės veiklos rezultatai. Šio kodekso 1.111 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis intelektinės veiklos rezultatų sąrašas – mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti, kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). Išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka.
Intelektinę nuosavybę sudaro:
- komercinės paslaptys;
- autorių ir gretutinės teisės;
- pramoninė nuosavybė:
a) dizainai;
b) prekių ženklai;
c) patentai ir naudingieji modeliai.
Kiekviena valstybė intelektinę nuosavybę apibrėžia skirtingai, t.y. pagal savo įstatymus. Taigi, jei verslas vykdomas tarptautiniu mastu, būtina atsižvelgti į atitinkamos valstybės įstatymus ir praktiką. Be to, Europos Sąjungos valstybių narių asmenys gali pasirinkti apsaugoti savo intelektinės nuosavybės teises nacionaliniu (regioniniu) lygmeniu arba ES lygmeniu ES teritorijoje.